IX. KULTŪRINĖ DEMOKRATIJA

234. Mums kultūrinė demokratija – tai:

• įvairių pasaulėžiūrų bendruomenių savivalda, įtvirtinanti kiekvieno bendruomenės nario laisvę gyventi ir kurti pagal savo sąžinę;

• visuomenės dalyvavimas kultūros politikoje, įgyvendinant kultūros programas, tobulinant kultūrinio bendradarbiavimo formas;
• tautos kultūrinį identitetą stiprinanti demokratinė kultūros politikos plėtra.

235. Kultūrinė demokratija padeda ugdyti tautos kultūrinę savimonę, įgyvendinti toleranciją kaip kultūros principą, bendraujant skirtingų pasaulėžiūrinių ir tautinių bendrijų žmonėms.

236. Investicija į kultūrą, švietimą, mokslą ir naujausias technologijas yra esminis veiksnys, galintis lemti mažas pajamas turinčios šalies klestėjimą. Tą rodo daugelio pažangių valstybių patirtis. Pasisakydami už visuotinę galimybę visų socialinių sluoksnių žmonėms kuo išsamiau pažinti kultūros vertybes, įgyti bendrąjį, profesinį, aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą, sieksime, kad švietimas, mokslas, kultūra būtų remiami realiais sprendimais.

237. Mūsų tikslas – pasiekti, kad Lietuva taptų aukštos kultūros, išsilavinusių žmonių šalimi. Svarbiausias mūsų švietimo politikos uždavinys yra užtikrinti gerą švietimo prieinamumą visiems, pasiekti deramą jo kokybę ir veiklos veiksmingumą, kad efektyviai būtų naudojami visi finansiniai ištekliai. Kultūros politika turi būti orientuota į tai, kad būtų išsaugomas mūsų valstybės kultūros paveldas, plėtojamas profesionalusis menas, puoselėjama etninė kultūra, stiprinama lietuvių kalba. Kultūros politika turi remtis tuo, kad būdami Europos sąjungos šalimi praturtintume Europos kultūrą, paimtume geriausias šalių kultūros tradicijas, tačiau išsaugotume savo kultūrinį identitetą. Tam svarbiausia yra užtikrinti tinkamą švietimo, mokslo ir kultūros finansavimą. Įgyvendinant šiuos uždavinius būtina:

• nenukrypstamai laikytis kultūros, švietimo ir mokslo finansavimo politikos tobulinimo bei finansavimo veiksmingumo, siekiant, kad skiriamos lėšos užtikrintų gerą kultūros, švietimo ir mokslo kokybę, kad šalyje daugėtų išsilavinusių žmonių;
• užtikrinti stabilų kultūros finansavimo augimą bei veiksmingą lėšų panaudojimą, didesnį skaidrumą skiriant lėšas ir atsiskaitant už atliktą darbą;
• didinti visų kultūros ir švietimo darbuotojų darbo užmokestį sparčiau, nei kyla šalies vidutinis atlyginimas;
• puoselėti ekonomiškai, socialiai ir kultūros požiūriu optimalų finansavimą, kad neišnyktų kaimo ir miestelių mokyklos;
• kuriant atvirą, informacinę visuomenę, atskleisti pasauliui Lietuvos kultūrą.

ŠVIETIMO POLITIKA

238. Didėjantys visuomenės socialiniai skirtumai mažina galimybes neturtingiesiems, ypač kaimo jaunimui, siekti mokslo. Per mažai dėmesio skiriama suaugusiesiems šviesti, kelti jų kvalifikaciją, perkvalifikuoti. Vis dar atsiliekame nuo kitų valstybių kurdami informacinę visuomenę.

239. Mūsų švietimo politikos kryptys:

• didinti besimokančiųjų skaičių;
• plėsti mokyklų įvairovę, didinant švietimo prieinamumą visiems vaikams ir jaunuoliams;
• pasiekti, kad švietimo programos labiau atitiktų moksleivių ir visuomenės poreikius;
• siekti privalomo vidurinio išsilavinimo visiems;
• puoselėti tautinių bendrijų mokyklas;
• užtikrinti mokymo priemones mokykloms ir nemokamus vadovėlius moksleiviams, pirmiausia iš tų šeimų, kuriems būtina visuomenės socialinė pagalba;
•vykdyti mokyklų kompiuterizavimo programą, siekiant, kad ir moksleiviai, ir suaugusieji gebėtų naudotis informacijos lobynais ir taikyti informacines technologijas kasdieniame gyvenime;
• stiprinti mokyklų bibliotekas;
• kurti visą gyvenimą besimokančiųjų visuomenę, įgyvendinti tęstinį mokymą;
• plėsti studentų paramos sistemą;
• sudaryti sąlygas kuo didesniam skaičiui moksleivių, studentų ir dėstytojų dalyvauti Europos programose;
• sudaryti sąlygas aukštosioms mokykloms savarankiškai tvarkytis, įgyvendinti aukštųjų mokyklų finansavimo principą, saugantį jų autonomiją, bet įgalinantį skirtas lėšas naudoti efektyviai, tenkinantį aukštųjų mokyklą poreikius ir skatinantį pritraukti nebiudžetinių lėšų;
• skatinti, kad aukštasis mokslas ir profesinis mokymas prisidėtų prie šalies konkurencingumo didinimo, geresnio kvalifikuotų specialistų rengimo besikeičiančiai darbo rinkai, o rengiami specialistai labiau atitiktų darbo rinkos poreikius.

MOKSLO IR TECHNOLOGIJŲ POLITIKA

240. Dabarties dinamiškame pasaulyje šalies gebėjimas keistis – pagrindinė plėtros sąlyga. Gebėjimo keistis ugdymas įmanomas tik esant šiuolaikiškai šalies mokslo ir technologijų politikai. Mokslas ir naujos technologijos, gilios žinios, žmonių ir institucijų kompetencija – perspektyvaus ūkio ir stiprios ekonomikos pagrindas. Varomoji technologijų ir naujovių perdavimo jėga yra universitetų, mokslininkų bei tyrėjų, pramonės ir komercijos įmonių bendradarbiavimas. Įgyvendinant Lisabonos strategiją būtina didinti finansavimą moksliniams tyrimams ir taikomosios veiklos plėtrai iki 3 proc. nuo BVP, siekti verslo struktūrų didesnių investicijų į mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą, išlaikyti mokslo sritis, kur Lietuvos mokslo mokyklos yra stiprios ir pripažintos tarptautiniu lygiu.

241. Įgyvendinant mokslo ir technologijų politiką būtina:

• sudaryti palankias sąlygas Lietuvos mokslui įsilieti į Europos Sąjungos mokslo ir tyrimų erdvę; remti universitetų, Lietuvos mokslo institucijų, nacionalinės Mokslų akademijos veiklą, sprendžiant šiuolaikines mokslo problemas, keliant mokslinių darbų kokybę, siekiant Lietuvos mokslo tarptautinio pripažinimo. Lietuvos mokslas turi užimti deramą vietą Europos ir pasaulio moksle;
• esamą mokslo ir technologijų potencialą orientuoti į naujus tarptautinių rinkų diktuojamus uždavinius, aktyvų dalyvavimą Europos Sąjungos „Framework7“ ir „CIP“ bei kitose programose;
• kurti darnią mokslo ir verslo institucijų sąveikos sistemą, supaprastinti finansinės paramos skyrimą moksliniams tyrimams ir naujovėms, ypač jaunoms ir novatoriškoms bendrovėms;
• sudaryti palankias sąlygas tyrėjams ir specialistams dirbti savo šalyje;
• aprūpinti mokslo, mokymo ir švietimo įstaigas informacinių technologijų priemonėmis bei elektroninės informacijos ištekliais;
• skatinti plačiajuosčio interneto plėtrą, užtikrinti saugias elektronines paslaugas, taikomąsias programas ir elektroninio turinio paslaugas (e. mokymas, e. valdžia, e. sveikata, e. verslas).

KULTŪROS POLITIKA

242. Kultūros politikoje mums svarbiausia:

• įtvirtinti principą „kultūra visiems“;
• tobulinti teisinę sistemą taip, kad ji užtikrintų humanizmo, demokratiškumo, tolerancijos, kultūros prieinamumo, tapatumo išsaugojimo, sprendimų kultūros srityje viešumo principus, gerintų paveldo apsaugą, kaupimą ir kontrolę, skatintų kultūros rėmimą ir plėtrą;
• kartu su kultūros darbuotojais, menininkais ir mokslininkais, jų kūrybinėmis ir profesinėmis organizacijomis rengti ir tobulinti kultūros valstybinę bei regionines programas, nustatant problemas ir prioritetus; formuoti ilgalaikę jos įgyvendinimo strategiją;
• teisiškai sureguliuoti kultūros institucijų kompetenciją ir Vyriausybės, apskričių ir savivaldybių atsakomybę, visuomenės ir valstybinių institucijų sąveiką, įvedant realią kultūros valdymo decentralizaciją, suteikiant savivaldybėms daugiau teisių ir įgaliojimų, sudaryti lygias sąlygas aktyviai dalyvauti visiems visuomenės sluoksniams ir regionams kultūros veikloje;
• užtikrinti žmonėms laisvę ir galimybę ginti savo dvasines vertybes, apsaugant visuomenę, jaunąją kartą nuo vis labiau įsigalinčios dvasinės degradacijos ir agresijos reiškinių kultūroje;
• užtikrinti antimonopolinių priemonių taikymą visuomenės informavimo ir žiniasklaidos srityje, ginti žurnalistų teises į laisvą žodį, skatinti atsakingą žiniasklaidą;
• skatinti kūrybą, profesionalaus meno įvairovę, neišstumiant klasikinių ir nacionalinių meno vertybių.
• užtikrinti tapatumo principą, kaip tautos ir valstybės įtvirtinimo, saugumo ir išlikimo garantą, siekiant, kad kitų kultūrų perėmimas nevirstų savosios kultūros praradimu;
• siekti, kad kultūra, turinti tiesioginę ir didelę įtaką tiek valstybės politikai, tiek ekonomikai, būtų deramai finansuojama;
• kelti kultūros darbuotojų kvalifikaciją, skatinti kūrinių pirkimą muziejams, formuoti valstybinius užsakymus fondams. Deramai rūpintis iškiliausiais kūrėjais ir kultūros darbuotojais senatvės ir ligos atvejais;
• siekti, kad regionų kultūros įstaigų savarankiškumas netaptų dingstimi valstybei atsiriboti nuo atsakomybės už šalies kultūros būklę. Valstybės vaidmuo plėtojant kultūrą, išsaugant ir kaupiant paveldą, turi išlikti svarbus. Reikia siekti, kad kultūros problemos nebūtų paliktos spręsti vien tik rinkai;
• pakeisti valstybės paramos leidybai būdą, finansuojant vartotoją, visų pirma – bibliotekas;
• skirti pakankamai lėšų bibliotekų fondams formuoti, panaikinti atsilikimą šioje srityje nuo kitų ES šalių. Bibliotekos turi tapti ne tik informacijos skleidėju, bet ir bendruomenių branduoliu (kartu su kultūros centrais);
• sustabdyti tolimesnį kultūros įstaigų veiklos „programizavimą“, nes jis mažina biudžetinį finansavimą, tai gali tapti kultūros, ypač miesteliuose ir kaimuose, naikinimu;
• tobulinti ilgalaikės valstybinės kultūros paveldo apsaugos strategiją ir perspektyvinę kultūros vertybių išsaugojimo programą;
• remti kultūros vertybių tyrimus, apskaitą, konservavimo ir restauravimo darbus;
• plačiau informuoti ir šviesti visuomenę kultūros paveldo apsaugos klausimais;
• sukurti sąlygas kultūros paveldo plėtrai, diegti kultūros paveldą skatinančią mokesčių ir lengvatinių kreditų sistemą;
• skatinti turizmo verslo ir kultūros institucijų bendradarbiavimą, investicijas į kultūros objektus, siekiant, kad jie būtų išsaugoti ir gyvybingi, pritrauktų turistų;
• stiprinti kultūros įstaigas kaimuose, mažose gyvenvietėse, palaikyti kultūrinę saviraišką;
• remti užsienio lietuvių bendruomenių ir jų visuomeninių organizacijų kultūros, švietimo ir sporto programas;
• geriau finansuoti vaikų sporto mokyklas, plėsti sporto mokyklų tinklą, skatinti sporto masiškumą, plačiau įtraukti į šią veiklą visuomenę, sporto veteranus;
• siekti, kad darbdaviai dirbantiesiems sudarytų palankias sąlygas sportuoti, sukurti tokią įstatyminę bazę, kuri skatintų verslą remti sportą;
• nustatyti aiškius kriterijus ir normatyvus, pagal kuriuos būtų remiamos aukšto sportinio meistriškumo profesionalaus sporto nacionalinės komandos ir individualūs meistrai.

243. Šios politinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės demokratijos priemonės ir sprendimų būdai turi būti taikomi suderintai, atsižvelgiant į siekiamus tikslus ir jiems įgyvendinti taikomų priemonių visumą. Platus demokratinių priemonių arsenalas leidžia pritraukti visas pažangias Lietuvos visuomenės jėgas, kad būtų sukurta nauja, solidari, socialiai teisingesnė Lietuva. Didžioji Lietuvos visuomenės dalis nori reformuoti gerovės politiką, matyti Lietuvą pažangesnę, nei ji dabar yra, keisti Lietuvos raidos kryptį. Bet daugelis supranta ir tai, kad šių tikslų Lietuva viena pasiekti negali. Socialiai teisingesnė Lietuva gali būti tik tada, jei socialiai teisingesnė bus ir Europos Sąjunga, taip pat jei pasauliniai procesai bus lydimi pastangų įgyvendinti socialinės gerovės valstybės modelius pasauliniu mastu.

244. Mes suprantame, kad pažangos negalėsime pasiekti, jei nederinsime savo programos ir veiksmų su Europos Sąjungos pažangiosiomis jėgomis. Dėl to mums visiškai akivaizdu, kad troškimas matyti socialiai teisingesnę Lietuvą išsipildys tik tada, kai ir Europos Sąjunga eis naujos socialinės Europos kryptimi, kartu darys įtaką pasaulio šalių raidai ta pačia socialiai reguliuojamos rinkos ir darnios plėtros, saugančios planetos ekologinę pusiausvyrą ir žmonijos taikią raidą, kryptimi.

 

 

 

Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti



2017  LSDP Kauno miesto skyriaus Kalniečių grupė