VII. EKONOMINĖ DEMOKRATIJA

177. Mums, socialdemokratams, ekonominė demokratija –tai:

• socialiai reguliuojama rinka; valstybės ir visuomenės reikmėms – švietimui, mokslui, socialiniam aprūpinimui, sveikatai, krašto apsaugai sukauptų lėšų demokratinis valdymas; demokratiškai valdomas šalies ūkis;

• viešojo sektoriaus kuriamos gėrybės, tenkinančios bendrus šeimos, visuomenės, valstybės poreikius, žmogiško socialinio kapitalo didinimas bendruomeniniams tikslams;
• plati gamybos kooperacija, kurianti aukštą pridėtinę vertę, prisidedanti prie žiniomis ir inovacijos grindžiamos visuomenės stiprinimo, pasiekiama derinant darbdavio ir darbuotojo interesus, o ne klasių kova;
• sąžininga konkurencija ir vienodos reguliuojamos rinkos taisyklės, užtikrinant kokybiškas paslaugas vartotojams;
• mokesčių mokėtojų balsas, paskirstant iš žmonių surinktas lėšas.

178. Ekonominė demokratija siekia, kad monopolijas ir konkurenciją pakeistų kooperacija, socialinė atsakomybė, bendradarbiavimas bei solidarumas, kad privatus ir viešasis sektorius papildytų vienas kitą, kurdami skirtingos rūšies bendrąjį tautos turtą.

179. Mes pasisakome už socialinę rinkos ekonomiką, kurioje asmeninis ryžtas, pastangos bei konkurencija derinami su socialiniu teisingumu, solidarumu, o palankios sąlygos verslui sudaromos nepamirštant socialinės valstybės atsakomybės.

180. Socialdemokratinis ekonomikos supratimas pagrįstas šiomis nuostatomis:

• rinka ir konkurencija yra galingi ekonomikos plėtros varikliai, tačiau savaime neužtikrina nei visiško užimtumo, nei socialiai teisingo pajamų paskirstymo. Dėl nepakankamo rinkos reguliavimo didėja skurdas ir socialinė nelygybė, mažėja darbo vietų;
• pasaulinis ekonomikos augimo lėtėjimas, prasidėjęs 2008 metais, dar kartą patvirtino, kad, atsiradus būtinybei rinktis tarp darbo vietų skaičiaus ir gaunamo pelno apimties, kapitalas aukoja darbo vietas. Socialdemokratai pasisako už tai, kad tiek spartaus ekonominio augimo vaisiais, tiek ekonomikos nuosmukio nepritekliais darbas ir kapitalas dalytųsi solidariai;
• rinkos mechanizmai iš esmės neveikia sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros, mokslo ir studijų srityse, taip pat valstybinio socialinio draudimo, šalies gynybos, teisėsaugos ir teisėtvarkos sferose;
• kai kuriose ūkio šakose egzistuojančios, ypač privačios, monopolijos neleidžia laisvai reikštis rinkai, nepatenkina vartotojų, neužtikrina ekonominio augimo. Šių blogybių galima išvengti, jei rinką atsakingai reguliuotų valstybė;
• užsienio investicijos yra labai svarbios šalies ūkiui, tačiau jos pačios savaime negali sukurti efektyvios ilgalaikės gamybos. Ieškant užsienio investicijų, būtina skatinti ir Lietuvos verslininkus investuoti tėvynėje.

EKONOMINĖ POLITIKA IR INVESTICIJOS Į ŠALIES ŪKĮ

181. Mūsų ekonominės politikos tikslas –spartinti Lietuvos ekonomikos, grindžiamos aukštosiomis technologijomis ir žinioms bei inovacijoms imlia gamyba, plėtrą, kurti naujas darbo vietas, didinti šalies konkurencines galimybes pasaulinėje rinkoje, diegti strateginio planavimo principus rengiant ilgalaikes ekonomines programas, efektyviai išnaudoti Lisabonos strategijoje numatytas naujas priemones.

182. Socialdemokratai įsitikinę, kad:

• valstybės investicijas būtina sutelkti į tas gamybinės ir socialinės infrastruktūros šakas, kuriose jos sukurtų daugiausia darbo vietų ir duotų didžiausią pridėtinę vertę;
• investicijos iš užsienio naudingiausios, kai jos yra „plyno lauko“;
• sąžininga konkurencija tarp įmonių, kova su mokesčių slėpimu ir sukčiavimu bei nelegaliu darbu, šešėlinės ekonomikos mažinimas yra ekonominio augimo veiksnys;
• valstybė turi daryti įtaką, kad investicijos būtų tikslinės, nukreiptos į rajonus, kur vyrauja didžiausias nedarbas;
• branduolinė energetika galėtų likti Lietuvos energetikos sistemos dalimi, nes yra tam tinkama infrastruktūra;
• būtina integruoti Lietuvos energetinę sistemą į vieningą Europos Sąjungos rinką, tiesiant elektros jungtis, kuriant bendrą Lietuvos, Latvijos ir Estijos energetikos rinką, deramai užtikrinant vartotojų socialinių interesų apsaugą;
• biurokratinės kliūtys turi būti šalinamos, taip sudarant palankesnes sąlygas sąžiningai konkurencijai, gamybai ir verslui;
• moderni transporto infrastruktūra bei telekomunikacijų įjungimas į bendras Europos ir pasaulio struktūras yra būtina tolesnės ūkio plėtros sąlyga;
• ekonominis augimas turi būti lydimas didėjančių investicijų į viešąjį sektorių ir aplinkosaugą.

FINANSŲ POLITIKA

183. Ateities gerovę galima sukurti tik diegiant nuoseklios fiskalinės politikos principus, suderintus su struktūrine šalies politika. Griežtą valstybės finansų sistemos kontrolę galima užtikrinti vadovaujantis tokiomis fiskalinėmis taisyklėmis:

• didesnes biudžeto pajamas galima gauti skatinant verslo plėtrą ir gerinant mokesčių administravimą bei taikant racionalią bei socialiai teisingą mokesčių politiką;
• mažinant einamąsias išlaidas (išskyrus socialinėms programoms), didinant finansavimą, skirtą investicijoms; valstybės skolos santykį su bendruoju vidaus produktu išlaikant racionaliu lygiu.

184. Savivaldybių biudžetai lieka tobulintina valstybės finansų valdymo sritis. Akivaizdu, kad, kintant savivaldybių funkcijoms ar įsipareigojimams, turi keistis ir jų pajamos; savivaldybėms būtina sudaryti galimybes gauti papildomų pajamų nuomojant bei parduodant joms valstybės perduotą žemę bei kitą turtą, gaunant žemės ir nekilnojamojo turto mokesčius.

185. Mokesčių našta tarp visuomenės sluoksnių yra pasiskirsčiusi labai netolygiai. Lietuvoje daugiausia mokesčių sumoka tik iš darbo užmokesčio gyvenantys žmonės. Dar pasitaiko mokesčius administruojančių įstaigų ir verslininkų susipriešinimo. Mokesčių sistemoje turi būti laikomasi socialinio teisingumo principų.

186. Socialdemokratai yra už tai, kad:

• progresiniai mokesčių tarifai ir lengvatos būtų tokie, jog mokesčių mokėtojų pajamos, investuotos naujoms darbo vietoms kurti, būtų apmokestinamos daug mažiau;
• pagal europietišką patirtį įvedant progresinius mokesčius, mokesčių našta turi būti perskirstyta taip, kad neturtingesnieji mokėtų mažiau, o sąlygos verslui neblogėtų; turtingieji mokėtų turto mokestį; visuotinis pajamų deklaravimas užtikrintų sąžiningą mokesčių mokėjimą;
• prabangos ir prestižo prekės būtų apmokestinamos daugiau, negu paprastos ir masinio vartojimo;
• būtų aiški baudų ir delspinigių išieškojimo per teismą tvarka.

187. Monetarinę politiką galima keisti tik esant bendram sutarimui, jos negalima naudoti kaip rinkimų kovos priemonės. Monetarinė politika turi tarnauti visuomenei – bet koks pinigų politikos keitimas veikia visą ūkį, lemia jo stabilumą.

SMULKUSIS IR VIDUTINIS VERSLAS

188. Smulkusis ir vidutinis verslas yra svarbi priemonė nedarbui mažinti ir gyventojų verslumui užtikrinti. Mes įsitikinę, kad lėšos smulkiems ir vidutiniams verslininkams turi būti nukreipiamos per verslo plėtros programas taupiau administruojant lėšų valdymą; skatinamas verslininkų konsultavimas ir mokymas.

189. Taip pat turėtų būti remiamas smulkaus ir vidutinio verslo produkcijos eksportas, visų pirma jų atstovų dalyvavimas tarptautinėse verslo misijose, parodose, mugėse.

190. Parama moterims verslininkėms, pradedančioms verslą, yra priemonė, padedanti išvengti diskriminacijos versle, todėl turi būti diegiamos mokymo programos moterims, jau besiverčiančioms verslu; joms būtų padedama įsisavinti naujas informacines ir komunikacines technologijas, skatinama elektroninės komercijos plėtra, moterims verslininkėms padedant tapti visateisėmis vietinės ir globalinės ekonomikos dalyvėmis. Tokios priemonės padeda įgyvendinti neginčytiną socialdemokratų principą – visų lygias galimybes.

KAIMAS IR ŽEMĖS ŪKIS

191. Socialdemokratai pasisako už konkurencingą, lygiaverčiais partnerystės santykiais reguliuojamą žemės ūkį ir tvarią kaimo plėtrą, gyvenimo kokybės kaimo vietovėse gerėjimą ir ūkinės bei socialinės veiklos plėtimą, žemdirbių organizacijų ir kaimo gyventojų bendruomenių savivaldą. Visomis teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis bei būdais turi būti skatinami ir remiami šeimos prekiniai ūkiai, kurie ateityje būtų ūkininkavimo ir gyvenimo būdo kaime pagrindas.

192. Mums labai svarbu:

• teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis skatinti ir remti vidutinių (šeimos) prekinių ūkių kūrimąsi;
• sudaryti palankias sąlygas įsikurti kaimo vietovėse jaunimui, skatinti ir remti jų pastangas pradedant savarankiškai ūkininkauti ar imantis kito verslo;
• gerinti ūkių struktūrą; visokeriopai remti konkurencingos žemės ūkio produkcijos gamintoją;
• plėtoti ir remti specializuotą kooperaciją žemės ūkyje, ypatingą dėmesį skiriant žemės ūkio produkcijos realizavimo kooperatyvams bei gamintojų organizacijų steigimuisi, remti kaimo bendruomenių bei vietos veiklos grupių iniciatyvas;
• sutvarkyti žemės ūkio produkcijos gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų partnerystės sistemą taip, kad visi rinkos partneriai nepriklausomai nuo jų turtinės padėties būtų lygūs ir turėtų vienodas sąlygas gauti teisinga atlygį už savo ūkinę veiklą, neleisti vieniems rinkos partneriams naudotis privilegijuota padėtimi kitų partnerių sąskaita;
• teisinėmis ir kitomis reguliavimo priemonėmis bei susitarimais reguliuoti žemės ūkio produkcijos gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų ekonominius santykius taip, kad perdirbėjai tos pačios kokybės produkciją iš žemės ūkio produkcijos stambiųjų ir smulkiųjų gamintojų tuo pačiu laiku supirktų vienodomis kainomis;
• pasiekti, kad parduodant žemės ūkio produkciją nebūtų atsižvelgiama į žaliavos gamintojų turtinę padėtį, kad teisiškai privaloma tvarka būtų sudaromos ilgalaikės žemės ūkio produkcijos pardavimo–pirkimo sutartys ir įteisinta kompetentinga organizacija, galinti būti arbitras nagrinėjant trišalius (gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų) partnerystės santykius;
• plačiau panaudoti ES paramą ir nacionalinio biudžeto lėšas, remiant smulkaus ir vidutinio verslo įmonių kūrimąsi kaime, netradicinės žemdirbystės ir alternatyvių verslų plėtrą;
• greičiau pasiekti, kad išmokos visiems Respublikos ūkiams iš Europos Sąjungos fondų būtų mokamos tokio pat dydžio kaip ir ūkininkams senosiose Europos Sąjungos valstybėse;
• remti žemdirbių švietimą, tęstinį mokymą, informavimą, konsultavimą, taikomuosius tyrimus agrarinės ekonomikos politikos, kaimo regioninės, ekonominės ir socialinės plėtros bei aktualiais technologiniais klausimais;
• didinti žemės ūkio mokslinių tyrimų indėlį į šalies agrarinės ekonomikos plėtrą, skatinti taikomuosius ir fundamentinius tyrimus visose žemės ūkio mokslo srityse, ypač pabrėžiant agrarinės ekonomikos svarbą;
• toliau plėtoti nacionalinę augalų ir gyvulių selekciją, sėklininkystę bei veislininkystę, tam skiriant reikiamą finansavimą, siekti, kad mokslo plėtra, inovacijos ir moderniųjų technologijų diegimas taptų vienu iš svarbiausių prioritetų žemės ūkio sektoriuje;
• didinti finansavimą melioracijos įrenginių priežiūrai ir renovacijai, atnaujinti rūgščių dirvų kalkinimo darbus, skatinti nederlingų žemių apželdinimą mišku, taip paliekant ateities kartoms didelį nacionalinį turtą, pirmiausia spartinti darbus tose teritorijose, kuriose miškų ūkis yra efektyviausias žemės naudojimo būdas;
• gerinti kaimo infrastruktūrą, sveikatos apsaugą, renovuoti kultūros ir kitus kaimo objektus, kad plačiau būtų tenkinami kaimo žmonių gyvenimo kokybės reikalavimai;
• siekti, kad pastovi dalis kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų kasmet būtų skiriama rajoninių žvyrkelių asfaltavimui;
• skatinti agroturizmo plėtrą, gaivinti tradicinius verslus, remti tautinio paveldo produktų ir tradicinių amatų gamybą;
• skatinti Lietuvos ambasadas ir kitas atsakingas institucijas imtis konkrečių, efektyvių veiksmų ieškant naujų ir plečiant esamas lietuviškų žemės ūkio ir maisto produktų realizavimo rinkas;
• neskatinti genetiškai modifikuotų produktų platinimo, naudojimo ir auginimo šalies teritorijoje.
• įvairiapusiškai plėtoti kaimo ekonomiką;
• siekti socialinės kaimo gerovės, remti kaimo bendruomenių steigimąsi, sudaryti sąlygas bendruomenių tradicijoms kaime ugdyti, spręsti socialines ir kultūrines kaimo problemas;
• remti ir stiprinti žemdirbių savivaldos ir kaimo nevyriausybinių organizacijų vaidmenį žemės ūkio sektoriuje, jų atstovavimą tarptautinėse organizacijose.

APLINKOS APSAUGA

193. Žmonių gyvenimo sąlygos, valstybės ir visuomenės ekonominė bei socialinė pažanga tiesiogiai priklauso nuo aplinkos, kurioje visi gyvename, kokybės. Dėl to mes privalome rūpintis, kad galėtume kvėpuoti švariu oru, gerti geros kokybės vandenį, maudytis švarioje jūroje, upėse bei ežeruose, mėgautis miškų teikiamomis gėrybėmis ir ramybe. Švari aplinka – mūsų sveikatos ir visaverčio gyvenimo garantas.

194. Gerinant aplinkos apsaugą, mums svarbu:
• nuosekliai įgyvendinti darnios plėtros politiką, užtikrinančią sveiką aplinką, tinkamą gamtos ir intelektualinių išteklių naudojimą;
• tobulinti administracinį aplinkosaugos reguliavimą, taikyti principą „teršėjas moka“;
• užtikrinti žmonių aplinkosauginį švietimą ir informavimą, aktyvų visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus; remti nevyriausybinių organizacijų steigimąsi;
• išsaugoti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, sudaryti sąlygas visai visuomenei jas lankyti ir pažinti, išsaugoti valstybės nuosavybėje pagrindinius rekreacinius išteklius bei užtikrinti laisvą lankymąsi privačiai nuosavybei priklausančiuose miškuose ir prie vandens telkinių; sudaryti sąlygas paslaugų sferos plėtrai saugomose teritorijose;
• plėsti šalies miškingumą, skatinti miško želdinimą nederlingose žemėse, išlaikyti ir stiprinti kompleksišką miškų ūkį, kuo plačiau panaudoti valstybinius miškus visuomenės socialinių reikmių tenkinimui, gerinti valstybinių ir privačių miškų vientisą ir kompleksišką apsaugą;
• kartu su kitomis valstybėmis apsaugoti Baltijos jūrą nuo vis didėjančio užteršimo ir avarijų grėsmės, iš esmės pagerinti Nemuno ir Kuršių marių vandens kokybę;
• prisidėti prie tarptautinių pastangų, mažinant klimato kaitą lemiančių dujų išmetimą.

REGIONINĖ POLITIKA

195. Lietuvoje išlieka socialinė nelygybė tarp skirtingų regionų gyventojų, daugelyje rajonų skurdas vis dar yra ties pavojinga riba. Socialdemokratinė regioninė politika remiasi nuostatomis, kad būtina išplėsti ir sutelkti valstybės paramą problemiškiems regionams ne tik suteikiant verslo projektams lengvatines paskolas ar paskolų garantijas, atleidžiant nuo mokesčių, bet ir finansinėmis ar kitomis subsidijų formomis, finansuojant atrenkamus infrastruktūrinius ir socialinius projektus; taikant struktūrinius plėtros reguliavimo svertus naudoti aiškius kiekybiškai apibrėžtus kriterijus išskiriant labiausiai probleminius regionus. Pagal tuos kriterijus probleminiais pripažintiems regionams būtina ieškoti tarptautinės ir teikti Vyriausybės paramą.

VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA

196. Plėtodami vartotojų teisių apsaugą, mes skatiname nevyriausybines vartotojų teisių gynimo organizacijas bendradarbiauti su valstybinėmis vartotojų teisių gynimo ir kokybės kontrolės įstaigomis. Giname kontrolės ir audito įstaigų nepriklausomybę nuo lobistinių grupių spaudimo, imamės priemonių, kad Lietuvos rinka būtų apsaugota nuo nesąžiningos konkurencijos, naudojant visuotinai pripažintas ir įstatymais įtvirtintas antidempingo, protekcines ir kitas rinkos apsaugos priemones, įteisintas ir ES teisės aktuose. Lietuvos rinka bus stipresnė, jei diegsime solidarumą vartotojų sąjūdyje, plėtodami tarpusavio supratimu paremtą tradiciją pirkti prekę ir paslaugą, teikiamą ar gaminamą Lietuvoje. Tai – praktiškiausia tautinio solidarumo išraiška, naudinga visiems Lietuvos vartotojams.

 

 

 

Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti



2017  LSDP Kauno miesto skyriaus Kalniečių grupė