II. MŪSŲ VERTYBĖS

2. LSDP išlieka ištikima Socialistų internacionalo vertybėms, principams ir tikslams. Laisvė, galimybių lygybė, žmogaus orumas, socialinis teisingumas bei solidarumas – mūsų politinės veiklos vertybinės gairės.

3. Mes įsitikinę, kad:

• didžiausia visuomenės vertybė yra žmogus, jo orumas, laisvė, teisės ir pareigos, gyvenimo kokybė, sveikata ir išsilavinimas. Dėl to pasisakome už socialinį teisingumą, taiką, demokratiją ir tvarią aplinką, kurie yra oraus žmogaus gyvenimo pamatas;
• visuomenė turi užsibrėžti demokratinį tikslą – kurti gerovę visiems. Ji pasiekiama keliant visuotinį kultūros, mokslo ir technologijų, švietimo, sveikatos priežiūros, gyvenimo lygį, diegiant aukštesnius gyvenimo kokybės standartus;
• svarbiausias prioritetas – investicijos į žmogų, į visų žmonių (pirmiausia – jaunimo) švietimą, lavinimą, kuriant geras gyvenimo bei darbo sąlygas čia, Lietuvoje.

4. Pritardami Socialistų internacionalo pagrindiniams principams ir vertybėms, laikydamiesi Socialistų internacionalo etikos chartijos reikalavimų, matydami pasaulyje audringai vykstančias ekonomines ir socialines permainas, industrinės visuomenės virtimą informacija ir žiniomis grįsta kūrybine visuomene, siekdami visapusiškos, socialinės demokratijos kiekvieno žmogaus gyvenimo solidarioje, tolygiai besiplėtojančioje visuomenėje, pasisakome už:

• kiekvieno žmogaus, kiekvienos tautos orumą ir laisvę;
• socialinį teisingumą ir galimybių lygybę;
• visų žmonių solidarumą;
• žmogų ir gamtą tausojančią plėtrą;
• informacinę ir žinių visuomenę visiems;
• kūrybinės solidarios visuomenės ugdymą;
• taiką ir žmonijos pažangą be karų, teroro ir prievartos;
• visuotinį užimtumą ir bet kokių žmogaus išnaudojimo formų panaikinimą.

5. Visuomenės nėra sustabarėjusios, visuomeniniai santykiai kinta, dažniausiai neįgaudami aiškios krypties. Kiekvienoje visuomenėje nuolat vyksta diskusijos dėl vertybių. Vertybiniai pokyčiai visuomenėje lydi skirtingų kartų ginčus dėl požiūrio į jas. Ryškėjant vartotojiškoms nuotaikoms dažnai į vertybes kreipiamas per menkas dėmesys. Dėl to atsiranda neigiamų visuomenės gyvenimo apraiškų, apsunkinančių demokratinę visuomenės raidos plėtrą. Visuomenėje turi būti jėgos, užsibrėžusios siekti vertybėmis grindžiamos socialinės gerovės valstybės ir neiškrypstančios iš šio kelio.

6. Mes siūlome Lietuvai socialdemokratinėmis vertybėmis grindžiamą politinę, ekonominę, socialinę ir kultūrinę demokratiją, nes tik esant šių demokratijos formų visumai bus sukurta gerovės visiems valstybė.

7. Kiekvieną visuomenę sudaro skirtingos pasaulėžiūros, skirtingo amžiaus, skirtingų lyčių, tikėjimų bei tautybių žmonės. Jų bendradarbiavimas bus įmanomas tik tuo atveju, jeigu bus gerbiami kitokie įsitikinimai ir nuomonės. Pagarbos ir pakantos mokomasi tik ten, kur vertinimo pagrindas – žmogaus orumas ir laisvas kiekvieno apsisprendimas. Suprasdami vertybinio požiūrio į visuomenės raidą svarbą, mes apmąstome ir teorinius, ir praktinius vertybių, kurias išpažįstame savo kasdienėje veikloje, aspektus.

ŽMOGUS

8. Žmogus – pagrindinė demokratinės visuomenės vertybė. Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs. Žmonėms būdingas tobulėjimo siekis, ypač – dorovinio. Dvasinis dorovinis tobulėjimas, nesvarbu, kildinamas jis iš religinių jausmų ar moralinės nuostatos nedaryti bloga kitam, išlieka giluminiu žmoniškesnės visuomenės stiprybės šaltiniu, didinančiu tolerancijos ribas tarp žmonių ir veiksmingai užtikrinančiu kasdienę žmogaus teisių ir laisvių apsaugą. Žmogaus orumas neliečiamas.

9. Visos teisės ir laisvės kyla iš žmogaus, todėl joks įstatymas, sprendimas, nutarimas, įsakymas ar nurodymas, joks kito žmogaus ar pareigūno veiksmas neturi apriboti šių teisių ir laisvių, negali žeminti ar diskriminuoti žmogaus dėl jo amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, tautybės, rasės, kalbos, kilmės, amžiaus, gimimo vietos, turto, šeimos, religijos, įsitikinimų ar fizinės bei psichinės negalios. Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę, jeigu pats nepažeidžia įstatymo. Visos teisės ir laisvės yra pirminės. Valstybė – tik šių teisių ir laisvių garantas.

10. Pagrindinis socialdemokratų principas – žmonių lygiavertiškumo principas. Nė vienas žmogus negali būti laikomas vertesniu už kitą, kad ir kokios jis būtų tautybės, rasės, išsilavinimo, religijos, politinių pažiūrų, socialinės padėties.

11. Žmogus gyvena vienybėje su aplinka ir visuomene, ją veikia ir yra jos veikiamas. Jo asmens orumas ir pasirinkimo laisvė geriau pasireiškia tada, kada jis yra materialiai aprūpintas. Dėl to kiekviena demokratinė santvarka turi aktyviai ieškoti sprendimų, padedančių sukurti sąlygas, neleidžiančias žeminti žmogaus orumo, skatinančias jo galimybių įgyvendinimą.

LAISVĖ

12. Žmogaus dvasios laisvė yra esmingiausia žmogaus savybė, kurios negali sutrypti jokia prievarta. Žmogus net jo orumą žeminančiomis sąlygomis etiniu požiūriu yra laisvas. Laisvės nėra ten, kur asmuo negali pasirinkti, atsiriboti nuo bet kokios priklausomybės. Materialiai ir dvasiškai nepriklausomas individas gali ugdyti savo sugebėjimus, išreikšti savo laisvą pasirinkimą. Žmogaus laisvė nesuderinama su diktatūros, totalitarizmo, religinio fundamentalizmo ar radikalaus nacionalizmo propagavimu. Pagrindinis kelias kurti laisvų žmonių visuomenę yra demokratijos kelias.

13. Nepaneigdami Lietuvos kultūrinio paveldo ir tradicijų, mes kviečiame visus šalies žmones kartu kurti visuomenę, kurioje būtų gerbiamas kiekvieno žmogaus politinis, ekonominis, socialinis ir kultūrinis pasirinkimas.

SOCIALINIS TEISINGUMAS IR GALIMYBIŲ LYGYBĖ

13. Socialinis teisingumas reiškia lygias galimybes visiems. Vienodos visuomeninio gyvenimo pradinės galimybės, lygybė įstatymui dar neužtikrina nei lygybės, nei teisingumo. Socialinis teisingumas reikalauja lygaus dalyvavimo, skirstant ir vartojant tiek materialines, tiek socialines gėrybes bei paslaugas. Tačiau teisingumas reikalauja atlyginti kiekvienam už darbą pagal jo rezultatus. Formali lygybė įstatymams negali atsverti realios nelygybės. Žmonės yra skirtingų gabumų ir įgūdžių, nevienodai darbštūs ir išsilavinę, laikosi įvairių papročių ir tradicijų.

14. Socialdemokratų ekonominės, socialinės ir kultūrinės politikos pagrindinis uždavinys – sudaryti sąlygas individų gabumams atsiskleisti ir juos panaudoti bendrai socialinei gerovei kurti bei asmenybės poreikiams tenkinti. Socialinis teisingumas reikalauja šalinti asmens diskriminaciją, padėti žmogui, turinčiam fizinių, protinių ar socialinių trūkumų. Lygybė pripažįsta visų žmonių vertę ir yra asmens raiškos pagrindinė sąlyga.

15. Laisvė, socialinis teisingumas ir lygybė nėra priešybės, tik asmens ar visuomenės vertybių suma. Šiandienio globalizacijos veikiamo pasaulio plėtros ir ją lydinčių sunkumų kontekste kaip niekad svarbiu veiksniu tampa lygybė tarp žmonių, tautų, skirtingų rasių, etninių bei religinių grupių, nes tik tai gali užtikrinti tvarią pasaulio plėtrą. Lygios galimybės turi būti užtikrintos ir skirtingų lyčių atstovams, kad visuomenėje, atskiruose jos sluoksniuose būtų išgyvendinta dar gaji moterų diskriminacija.

SOLIDARUMAS

16. Žmogus rinkos sąlygomis turi būti solidarus su kitais žmonėmis. Solidarumas – tai būdas apsidrausti nuo neigiamų veiksnių ir galimybė užtikrinti veiksmingą asmeninių teisių gynimą per socialinį dialogą. Solidarumo įgyvendinimo priemonės yra kompleksinės. Jos apima mokesčių ir finansų sistemos svertus, rinkos reguliavimo mechanizmus socialinės gerovės reikmėms, socialinės politikos instrumentus, taip pat remiasi tautos tradicijomis, solidarumo ugdymo sistema bei visuomenės švietimu solidarumo dvasia. Solidarumą įgyvendina ir profesinės bei darbdavių organizacijos, vartotojų asociacijos, kooperacijos sąjūdžiai, taip pat kitos sąjungos, galinčios suteikti darbo, sveikatos ir socialines garantijas.

17. Be solidarumo ir tolerancijos negali būti jokios žmoniškesnės ir žiniomis bei inovacijomis grindžiamos teisingesnės visuomenės. Solidarumas – ne mechaninė visų žmonių interesų suma, o bendri poreikiai ir tikslai, grindžiami istorinėmis vertybėmis, kultūriniu paveldu, socialiniu dialogu bei atsakomybe. Jis remiasi patyrimu, kad mes galėsime gyventi vienas šalia kito laisvi ir lygūs tada, kada sutarsime vienas su kitu. Solidarūs esame tada, kai trokštame laisvės kitam, kai visa visuomenė padeda pakliuvusiems į bėdą. Solidarumo negalima įvesti prievarta.

18. Laisvė, teisingumas, saugumas, solidarumas ir tolerancija visiškai atsiskleidžia, kai vienas kitą papildo ir praturtina. Laisvė be visuomeninės lygybės išsigimsta į privilegijas. Lygybės ir teisingumo principų diegimas be individo tobulėjimo baigiasi prievarta ir nelaisve. Ten, kur laisvės ir teisingumo principai įgyvendinami be žmonių solidarumo, nesukuriama jų orumą atitinkanti visuomenė. Dėl to socialdemokratai įsitikinę, kad solidarumas geriausiai pasireiškia tada, kai jaunas padeda senam, dirbantis – darbo neturinčiam, sveikas – sergančiam, o turtingas – nepasiturinčiam.

19. Ypatinga visuomenės solidarumo išraiška – platus kooperacijos principų diegimas tiek sprendžiant buitinius, socialinius, ūkinius klausimus, tiek įtvirtinant kooperacijos principų taikymą rinkos reguliavimo procese ar kitur, taip pat stiprinant kooperacijos sąjūdį įvairiose gyvenimo srityse. Socialdemokratiniai sprendimai turi būti priimami teikiant prioritetą kooperacijai, bet ne konkurencijos ar vienvaldiškumo metodams. Esame įsitikinę, kad tas pačias problemas galima spręsti įvairiais žmonių sambūvio būdais: konkuravimu, kooperacija arba mišriomis jų formomis. Konkurencija be kooperacijos, interesų derinimo – neefektyviausia sambūvio forma.

NUOSAVYBĖ

20. Žmogus negali būti atskirtas nuo savo darbo įrankių, jo niekas negali prievarta paversti samdiniu. Nuosavybės formų įvairovė leidžia geriausiai tenkinti sudėtingus poreikius. Privati daiktinė ar intelektinė, valstybės, savivaldybių, kooperatinė, bendruomenių nuosavybė gali tarnauti įvairiems žmogaus ar visuomenės tikslams. Natūraliai veikiančiose rinkose veikia viena kitą mišrios nuosavybės formos, tačiau svarbiausia yra ne jų išraiška, bet nuosavybės teikiama visuomeninė nauda, tenkinanti socialinius ir ekonominius žmogaus ar visuomenės poreikius.

21. Bet kuri nuosavybė forma, tarnaudama individualiems ir kolektyviniams poreikiams, neturi pažeisti žmogaus teisių ir visuomenės socialinės gerovės. Dėl to valstybė, gindama teisę į nuosavybę, negali paneigti nei kiekvieno žmogaus, nei bendros tautos gerovės, privalo užtikrinti žmogaus nuosavybės ir visuomenės teisėtų viešųjų gėrių apsaugos sąlygas.

DARBAS

22. Žmogiškos būties struktūroje darbas – vienas svarbiausių elementų. Darbas, kaip asmens tiesioginė fizinė ir dvasinė raiška, yra aukštesnė vertybė už kapitalą. Sunkus fizinis nekvalifikuotas darbas žmogų alina, neužtikrindamas jam normalių gyvenimo sąlygų. Kūrybiškas ir kokybiškas darbas suteikia žmogui gyvenimo pilnatvės pojūtį ir nukreipia jo jėgas pažangos link.

23. Žmogus darbo požiūriu yra laisvas apsispręsti. Bet jeigu žmogus nusprendė dirbti, jo teisė į darbą yra šventa. Ten, kur sukuriamos visuotinio užimtumo sąlygos, ten darbo džiaugsmas tampa gyvenimo džiaugsmu. Kiek reikia dirbti, kaip darbas turi būti organizuojamas, kaip skirstomas – tai priklauso nuo gamybinių jėgų raidos lygio, kultūrinių tradicijų. Žmogaus darbas turi būti tinkamai ir sąžiningai apmokamas. Jis garantuoja žmogaus savarankiškumą, socialinį pripažinimą, gyvenimo sąlygas, tobulėjimo perspektyvas. Neapmokamą darbą žmogus atlieka, skatinamas savo įsitikinimų, išreikšdamas savo tikslus, tarnaudamas idealams. Tai jo laisvo pasirinkimo reikalas.

24. Visuomenės turtingumas negali savaime garantuoti visuotinio ilgalaikio užimtumo visiems norintiesiems dirbti. Tam reikia aktyvios darbo politikos, užtikrinančios ilgalaikį visuotinį užimtumą, pasiteisinantį tiek, kiek padeda išsilaisvinti ir tobulėti žmogaus asmenybei, užtikrinti jo teisę į darbą.

25. Kūrybiškas darbas – tai žmogaus esmės išraiška ir svarbiausia kokybiško gyvenimo sąlyga. Intelektualus ir fizinis darbas, ryžtas ir pastangos yra neatskiriama kiekvieno žmogaus nuosavybė ir vienintelis tikras apsirūpinimo šaltinis. Kūrybiškas ir kokybiškas darbas leidžia dalytis žmogui savo sukurtomis vertybėmis su kitais visuomenės nariais. Kūrybišku darbu visuomenėje formuojasi pažangai atvira vidurinioji kūrybinė klasė, žinių ir informacijos visuomenėje vaidinanti svarbiausią vaidmenį.

REGULIUOJAMOJI RINKA

26. Pasisakydami prieš daug žalos Lietuvai atnešusias laukinio kapitalizmo apraiškas, mes esame už socialiai orientuotą rinkos ekonomiką, tuo skiriamės nuo dešiniųjų partijų. Individualizmą, ekonominį savanaudiškumą, konkurenciją ir individualią atsakomybę dešinieji laiko vieninteliais ūkinės veiklos bei apskritai žmonių gyvenimo būdo principais. Tuo tarpu mes siekiame individualumo ir bendruomeniškumo, konkurencijos ir solidarumo, laisvės ir atsakomybės pusiausvyros.

27. Nemaža visuomenės dalis pasitiki visagale nematoma rinkos „ranka“, kuri, naudodamasi pasiūlos ir paklausos svertais, paskirsto gamybinių jėgų kuriamas gėrybes rinkos dalyviams. Tačiau toks nereguliuojamas paskirstymas dar niekada neatnešė teisingumo, ypač socialinio. Šiandienė ekonomikos, prekybos, kapitalų, finansų sistemos globalizacija didina socialinius žmonių ir tautų skirtumus. Viena vertus, spartėja transnacionalinių kompanijų, pramoninių sandorių ir investicijų augimas, kita vertus, nesąžininga konkurencija, nežabota pigios darbo jėgos eksploatacija, besaikis žemės išteklių naudojimas, atskirų globalių rinkų protekcionizmas didina darbo vietų trūkumą, nelygybę, skurdą.

28. Perskirstymas per valstybinius fondus yra viena priemonių, kurią socialdemokratai siūlo socialiniam teisingumui pasiekti ir solidarumo principui įgyvendinti. Svarbiausiu akcentu tampa metodai, galintys užtikrinti teisingesnį perskirstymą tarp darbo ir kapitalo, teisingesnį gamtos išteklių paskirstymą tarp tautų, garantuoti tolygesnę žmonijos raidą, pažangą, socialinį teisingumą ir solidarumą tarp tautų ir žemynų.

29. Socialdemokratams akivaizdu, kad rinkos konkurencinės jėgos gali paklusti keliamiems visuomenės tikslams: visuotiniam užimtumui, teisingesniam perskirstymui, gamtą ir žmogų tausojančiai raidai. Konkurencinė kova gali būti keičiama konkuruojančiu bendradarbiavimu, o nematoma rinkos ranka gali būti efektyvesnė, kai socialinio teisingumo tikslai įgyvendinami monetariniais, mokestiniais, teisiniais perskirstymo instrumentais. Globalizacijos procesai netolygiai veikia Lietuvos ir kitų pasaulio šalių darbo rinkas, skatindami žmonių, siekiančių didesnio uždarbio, emigraciją iš Lietuvos. Socialdemokratams rūpėjo ir rūpi emigracijos prevencija, taip pat ryšių su išvykusiais į užsienį tautiečiais palaikymas. Socialinės gerovės Lietuvoje kūrimas, kokybiško darbo ir garbingo uždarbio užtikrinimas, galimybių įgyti aukštesnio lygio išsilavinimą didinimas, kultūrinė ir socialinė parama gyvenantiems užsienyje mūsų tautiečiams (platesnė sąvoka) turi tapti vienu pagrindinių kriterijų, kuriant ir įgyvendinant ilgalaikę emigracijos sumažinimo, naujosios emigrantų kartos tautiškumo išsaugojimo, jos sugrąžinimo į tėvynę politika.

PILIETINĖ VISUOMENĖ

30. Kiekvienas žmogus turi teisę tapti savo gimtos šalies piliečiu ir rinkti šalies valdžią. Pastaroji valstybės vardu gina žmogaus teises ir laisves nuo kitų žmonių ar valstybių kėsinimosi jas apriboti, arba savivaldybės vardu – užtikrina žmogaus socialinius ir ekonominius poreikius, jeigu žmogus neįstengia jų patenkinti savo jėgomis.

31. Žmonės tampa visuomenės nariais, kad galėtų solidariai įgyvendinti savo teises ir laisves. Siekdami jas apginti, žmonės buriasi į profesines ar nevyriausybines organizacijas. Tačiau nė viena organizacija neturi pažeisti kitos organizacijos teisių ir laisvių. Tai privalo garantuoti valstybė. Ji pati taip pat neturi teisės diskriminuoti, apriboti ar kitaip daryti įtaką organizacijai, jeigu ši nepažeidė įstatymų ar kitos organizacijos teisių.

VALSTYBĖ

32. Valstybė – tai mes, žmonės, susibūrę į įvairias organizacijas, sąjungas, draugijas ar veikdami individualiai. Valstybė yra suvereni žmonių bendrija, ginanti ir prižiūrinti žmogaus ir visuomenės teises bei laisves politikoje, teisėje, ekonomikoje ir visuomenės socialiniame bei kultūriniame gyvenime, garantuojanti kiekvieno žmogaus orumą ir teisę įgyvendinti savo laisves, sauganti visuomenės gyvenimo demokratinius principus.

33. Nėra valstybės virš žmogaus ar visuomenės. Visuomenė per valstybines struktūras siekia išlaikyti krašto politinį stabilumą, užtikrinti karinę ir ekonominę apsaugą, finansų sistemą ir vienodą vidaus tvarką, socialinį saugumą. Valstybės surenkami mokesčiai, baudos ir muitai naudojami visuomenės reikalams.

34. Visuomenės kuriama valstybė nėra neutrali stebėtoja. Jos atstovų sprendimai gali išreikšti visų visuomenės sluoksnių interesus, todėl gali būti nepalankūs vieniems siekiant naudos kitiems. Visuomenė, atsisakanti per valstybines struktūras aktyviai keisti savo pačios visuomeninius santykius, negali užtikrinti daugumos laisvės, dažnai nusilenkia galingųjų savivalei. Valstybiniai sprendimai privalo keisti visuomeninius santykius demokratinės raidos kryptimi. Veiksmingai kurti socialinę valstybę įmanoma tik į valstybinę veiklą įtraukus kuo daugiau visuomeninių jėgų bei joms suteikus dalį valstybinių institucijų funkcijų.

35. Gerovės valstybių socialiniai modeliai yra skirtingi. Šiuo metu Europos Sąjungoje išskiriami penki socialinės gerovės modeliai:

• Kontinentinis – būdingas Vokietijai, Austrijai, Belgijai, Prancūzijai ir Nyderlandams. Jis apibūdinamas kaip kolektyvinių sprendimų pagrindu egzistuojanti socialinė gerovės sistema, apimanti darbdavių, darbuotojų ir valstybinių institucijų įsipareigojimus bei iš jų kylančias įvairias socialinės politikos reguliavimo svertų kombinacijas. Šiam modeliui būdingas stiprus privalomų draudimo mechanizmų, įtraukiančių visą visuomenę į socialinių įsipareigojimų vykdymą, vaidmuo.
• Britiškasis – besiremiantis atskirais mokesčiais finansuojama nacionaline sveikatos paslaugų sistema, apimančia ir tam tikrų socialinių paslaugų teikimą. Jai nėra būdingas didelis profesinių sąjungų, darbdavių ir valstybės socialinio dialogo vaidmuo. Nėra išplėtotos visuotiniu privalomuoju draudimo principu besiremiančios socialinių paslaugų teikimo sistemos, viešasis socialinių ir švietimo paslaugų teikimo sektorius finansuojamas ir iš biudžeto programų.
• Skandinaviškas – derinantis britiškosios socialinės sistemos privalumus (ne tik sveikatos, bet ir švietimo, socialinių paslaugų, vaikų priežiūros) su draudiminiu principu paremtu aktyviu darbdavių – darbuotojų socialiniu dialogu , įtraukiančiu visus į šių sistemų valdymą, finansavimą ir plėtrą. Ši sistema geriau ir lanksčiau pritaiko gerovės visiems tikslus ir derina juos su visišku visuomenės užimtumu ir socialiniu saugumu, padeda visuomenei siekti aukštų kūrybinės visuomenės standartų.
• Viduržemio jūros regiono šalių – čia gerovės modelis daug silpnesnis, orientuotas į šeimas, kur vyraujantis vaidmuo tenka šeimą išlaikančiam vyrui, užtikrinančiam būtinas socialines garantijas savo šeimai. Darbo rinka gausi socialinių kontrastų tarp aukštus atlyginimus gaunančių viešojo sektoriaus administratorių ir menkus atlyginimus gaunančių eilinių dirbančiųjų. Socialinėje paslaugų sferoje vyrauja pensijų aprūpinimo sistema, socialinių, švietimo ar vaikų priežiūros paslaugų sistemos silpnos.
• Vidurio ir Rytų Europos – daugiau orientuotas į minimalių socialinių garantijų taikymo mechanizmų sukūrimą, nors egzistuoja ir draudiminiai, ir pašalpų mokėjimo elementai. Šiose šalyse pašalpų šeimoms mažinimas, menka paramos šeimoms ir vaikų globos politika turėjo nepageidaujamų padarinių. Profesinių sąjungų narių skaičius yra gerokai sumažėjęs, o socialinio dialogo siekis nėra efektyviai plėtojamas. Dauguma Vidurio ir Rytų Europos šalių linkusios remtis neoliberaliais visuomenės socialinės ir ekonominės politikos modeliais.

36. Šiandieniame pasaulyje nemažai šalių iš viso neturi socialinio gerovės valstybės modelio. Tik Europos Sąjungos valstybėse narėse vyrauja socialinės gerovės valstybės modeliai, nors ir labai skirtingi. Yra Europos Sąjungos šalių, kur įdiegiamas minimalios gerovės valstybės principas, nustatantis gana nedidelį perskirstymą, paliekantis daugiau atsakomybės individams. Tačiau toks gerovės valstybės modelis palankesnis turtingesniems visuomenės sluoksniams. Jis neužtikrina socialinio teisingumo, nepadeda šalinti socialinių kontrastų, nelemia didesnio užimtumo ir žmonių galimybių lygybės.

37. Europos Sąjungos valstybėse narėse, kur įtaką daro socialdemokratai, kuriamas socialinės gerovės valstybės modelis, užtikrinantis didesnes socialines garantijas, didesnį nacionalinio produkto perskirstymą bei leidžiantis pasiekti daugiau socialinio teisingumo. Lietuvai šiandienės mūsų tikrovės akivaizdoje labiausiai tiktų būtent skandinaviško tipo gerovės valstybės socialinio modelio įgyvendinimas.

TAUTA IR KULTŪRA

38. Žmonijos istorinėje raidoje susiformavo etninės kultūrinės bendruomenės – tautos. Didžioji jų dalis sukūrė tautines valstybes. Globalizacijos sąlygomis tautinės valstybės savo suverenių teisių dalį perleidžia tokiems junginiams, kaip Jungtinės Tautos ar Europos Sąjunga. Dėl to ypač svarbiu uždaviniu tampa tautų tapatumo, jų kultūrinės įvairovės išsaugojimas. Atsiverdamos kitų tautų kultūroms pačios tautos turi saugoti savo gimtąją kalbą, raštą, papročius, kultūros paveldą, kad būtų užtikrinta žmonijos kultūrų įvairovė ir jos apsauga nuo niveliuojančių globalizacijos įtakų. Pasaulyje yra tautų, nesukūrusių savo valstybingumo, tačiau išsaugojusių tautinį identitetą.

39. Socialdemokratams tautų apsisprendimo principas visada buvo esminis, bet lygiai tiek pat buvo svarbus ir jo įtvirtinimo būdas. Taikus, demokratinis tautų apsisprendimo įgyvendinimas, remiantis visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis, kultūrinės autonomijos užtikrinimas, kultūrinio identiteto apsauga šiandien atveria dideles galimybes plėtoti kultūrinį suverenitetą, įtvirtinti pasaulio kultūrų įvairovę, siekti valstybingumo.

40. Karo veiksmai, teroristiniai aktai negali būti pateisinami, prisidengiant tautų apsisprendimo reikalavimu. Lygiai taip pat negalima pateisinti ir karinių priemonių naudojimo, siekiant jėga nuslopinti demokratines tautų pastangas įgyvendinti savo apsisprendimo teisę. Pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms neatskiriama nuo kultūrinio identiteto išsaugojimo ir kultūrinės įvairovės užtikrinimo, lygiaverčių kultūrinių mainų ir tautų kultūros atvirumo bei prieinamumo. Socialdemokratams tautiškumas yra tokia pati vertybė, kaip ir tarptautinis solidarumas bei bendradarbiavimas.

POLITINĖS VEIKLOS BŪDAI

41. Politinė veikla visada turi tikrovės nubrėžtas ribas, kurių negalima peržengti, siekiant nepakenkti individui ir visuomenei. Maksimalūs politiniai reikalavimai dažnai sukelia didelį pavojų, pareikalauja žmonių aukų. Klaidos ir nelaimės, skausmai ir nusivylimai lydi kiekvieną net ir laisvesnę visuomenę. Politinė veikla, grindžiama nedemokratiniais metodais, dažnai tampa totalitarine. Klaidos politikoje neišvengiamos, todėl politinė pažanga galima tik laisvai diskutuojant ir laikantis žmogaus teisių principų.

42. Žmogus yra valstybės, partijos, organizacijos ar grupės tikslas, bet ne įrankis. Žmogus visada turi būti politikos tikslas. Demokratiniams tikslams siekti ir įgyvendinti turi būti pasirenkami tinkami politinės veiklos būdai, o ne bet kokios priemonės, tai nepateisinama. Blogos priemonės sunaikina tikslą, kaip tokį.

REFORMA

43. Socialdemokratai visuomeninius santykius grindžia reformistine demokratinio (etinio) socializmo doktrina, bet ne ekonominiais gamybiniais žmonių santykių principais. Socialdemokratų veiksmai išplaukia iš etinės nuostatos, kad tikslas gali būti tik žmogus, jokiu būdu ne materialioji gamyba ir materialusis turtas. Visuomenė, kurioje materialusis turtas tampa tikslu, virsta vartotojiška visuomene, ji išsigimsta ir nyksta. Materialusis turtas yra tik priemonė žmogaus problemoms spręsti.

44. Demokratinių reformų kelias – ilgas, bet jis vienintelis išsaugo žmogaus orumą. Šiuolaikinėje visuomenėje viskas taip glaudžiai tarpusavyje susiję, kad reforma yra vienintelis visuomeninių reiškinių keitimo būdas. Reforma visada išsaugo derinimo, tobulinimo ir socialinio kompromiso galimybes bei užtikrina mažumos teisę ginti savo nuomonę.

45. Mes, socialdemokratai, esame nuoseklūs reformų šalininkai. Mūsų uždavinys – laisvos narystės pagrindu sujungti skirtingų tikėjimų, įvairių tautybių bei pasaulėžiūrų Lietuvos žmones solidariems tikslams, siekiant demokratinės pažangos bei ilgalaikių reformų. Mes pripažįstame vertybių visumą, kuri neatmeta nei laisvės, nei teisingumo, nei lygybės, nei solidarumo.

46. Liberalai pirmumą teikia asmens laisvei, teisingumą ir solidarumą aukoja laisvės vardan, konservatoriai – privačiai nuosavybei, pirmenybę atiduodami kapitalui ir minimalioms reformoms. Tai sukelia didelę nelygybę ir apriboja laisvę. Radikalūs nacionalistai savo politinius siekius grindžia tautos išskirtinumo, jos savasties iškėlimo nuostata, praktinėje veikloje įteisindami tautinį protekcionizmą ir apsunkindami bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų. Nugali stipresnės tautos, primesdamos silpnesniosioms savo politines sąlygas. Komunistai lygybės ir solidarumo siekia laisvės sąskaita. Tai paneigia individo saviraišką ir žemina žmogaus orumą.

47. Mes atmetame komunistų socializmą ne todėl, kad jis socialistinis, o todėl, kad jis prieštarauja socializmo pagrindams; nelaikome tikslu ir laisvos rinkos, nes tai prieštarauja žmogaus galimybių lygybei ir solidarumui. Siekiame ne galutinio ir pastovaus visuomenės ar valstybės modelio, bet reformų keliu gerovės visiems kasdien.

48. Socialdemokratija yra judėjimas už gerovę, laisvę, socialinį teisingumą ir taiką. Tai –judėjimas už aukštesnę demokratijos formą, siekiant pagerinti gyvenimo sąlygas. Socialdemokratija neturi galutinio tikslo, ji turi daug tarpinių tikslų. Visada esame kelyje į aukštesnę civilizacijos pakopą ir vadovaujamės savo programinėmis vertybėmis, jau daug kartų patikrintomis realiame gyvenime. Kai nėra vertybinio požiūrio, nėra ir socialdemokratinės pasaulėžiūros bei ja grindžiamo demokratinio socializmo.

 

 

 

Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti



2017  LSDP Kauno miesto skyriaus Kalniečių grupė